Šeimos draugas

  • 2016 05 27

Yra tokių šeimų, su kuriomis draugystę pradėjome jų vestuvių dieną. Tada susitikome gražaus laukimo akimirkomis, vėliau pirmo gimtadienio metu ar vaikiškui juokui aidint krikštynose. Gera stebėti tokias šeimas, būti jų istorijos dalimi, gera, kad pasitiki, gera, kad tampi beveik šeimos nariu, neabejotinai – tos šeimos draugu.

Tokia šeima yra Justės šeima. Jie mane vadina uoga, o aš juos (pačia gražiausia to žodžio reikšme) išprotėjusia šeimynėle. Ir kaskart man gera pas juos sugrįžti: gyvenančius beprotišku tempu, bet skiriantiems laiko akimirkoms, kurios taip greitai prabėga pro šalį.

Taigi antrasis šeimos narys – Gabrielius. Su Kristupu jau esame seni pažįstami, o štai jo brolis – dar visai naujutėlis, dar visai šviežutėlis, pirmąją torto žvakutę tik pučiantis.

IMG_7410

IMG_7421

IMG_7460

IMG_7696

  • 2015 01 26

Kartais taip būna. Pasakai žodį  “niekada”. Jis tiesiog išsprūsta iš tavo lūpų. Ir tą akimirką pradeda veikti visi pasaulio dėsniai. Jog tavo “niekada” ateitų pas tave daug greičiau nei tu gali to tikėtis.

Taip atstitiko su gamta. Niekada… niekada… niekada…  Girdžiu save. Daug kartų kartojant. Tačiau visi pasaulio dėsniai suveikė. Ir šiandien. Mano rankose jau nemažas pluoštelis pačių mažiausių paveiksliukų: vos 5×5 cm. Tokie jie gimė. Mano telefone. Visai mažulyčiai. Ir visi  apie pasaulį. Apie miškus. Ir dangų. Ir medžius. Ir debesis. Ir apie mane.

IMG_3498 IMG_3500 IMG_3501 IMG_3503 IMG_3504 IMG_3505 IMG_3506

Drumzlinas vanduo

  • 2014 06 03

IMG_7668

Sukryžiavau du pirštus. Oda aptempti kaulai. Ir laukiau. Spurdėjau vos juntamu aplinkiniams nerimu. Nors krūtinės ląstoje Trafalgaro audros siautėjo. Grimzdo laivas salsvame sapne, apgaulingame rūke klaidžiojo valtis, ir vairininkas užsikimšo akis, užmerkė ausis. Taip tikėjo pergale.

Ir trynė išblukusiom rankom purvą nuo sudiržusios odos, ir sėmė saujomis iš pavargusios sielos drumzliną vandenį.

IMG_7670

IMG_7682

IMG_7673

 

Vieta, kurioje niekada nebuvau

  • 2013 10 24

Mes stovime eilėje prie duonos. Iš nusitrynusios žalsvos basutės išlindęs nubalnotas didysis pirštas beveik siekia dulkėtas grindis. Ji stovi šalia mažomis rankutėmis apsivijusi mano juosmenį. Išsitaršę plaukai krenta stambiomis sruogomis ant keistomis pynėmis sunerto jos gelsvo megztuko. Rankovės išdubę, skvernai įmantriai nutįsę. Pienas saugiai slepiasi medžiaginiame maišelį ant kurio šono išspaustas vos įžiūrimas šunėko atvaizdas. Niekada nevaikštau viena į parduotuves. Visur kartu pasiimu ir ją. Kartais jos imti visai nereikia. Ji tipena su manimi neprašoma. Jau spėjo mane prisijaukinti. Sukibome mudvi panašiai kaip tas atvaizdas su maišeliu.
- Baltos?
- Ko? – suurzgiu.
- Duonos. Baltos?
- Juodos, imk juodos, – norėtų ji man kuždėti į ausį, bet jos dar nepasiekia. Jos plonai sruvenantį balselį vos išgirstu.
- Juodos, – nusileidžiu.
Jos šaltos rankutės suspaudžia mane. Taip, mes viena kitą gerai pažįstame.